Ko gero pasidariau nepakenčiama arba nebesuprantu ką reiškia draugystė. Vieni kitus gražiai sutinka, sveikinasi, persimeta gražiom frazėm, kartais net į svečius užeina. O kai pagaliau tu tikrai nori pabūt su draugais pvz. per gimtadienį, lieki vienas. Niekada nesitikėjau, kad pas mane lėks draugai iš kitų miestų, nes didelių švenčių niekada nerengiu, tai suprantama, kelionės išlaidos ir visi kiti vargai. Bet tie kurie gyvena "vietoj" ir neranda laiko ir noro suvalgyt torto gabaliuko, nežinau kaip dabar juos vertint. Galbūt aš per daug noriu šiais laikais, gal aš vis dar tikiu, kad draugystė, tai panašiai kaip ir santuoka, ir džiaugsme, ir varge. Arba aš pati patapau baisiai neįdomiu žmogum...